Patarimai

Kalių šėrimas

Iš:

„Mitybos įtaka gyvūnų ligų prevencijai“

 

Autoriai:

Doc. dr. A. Januškevičius, doc. dr. G. Januškevičienė

Doc.dr. J. Kulpys, doc.dr. G. Zamokas, doc. dr. V. Vaitkus

 

Lietuvos veterinarijos akademija

 

 

KALIŲ ŠĖRIMAS PRIEŠ GIMDYMĄ IR LAKTUOJANČIŲ KALIŲ ŠĖRIMAS

 

Keletą dienų prieš gimdymą kalėms atsiranda tam tikri požymiai: padidėja ir parausta pieno

liaukos, taip pat sumažėja pašaro suvartojimas. Pienas pieno liaukoje gali pasirodyti prieš 4-5 dienas iki gimdymo. Kalė pradeda ruošti lizdą iki gimdymo likus 24 valandoms. Kalė susikaupia, patogiai įsitaiso ir, likus 12 valandų iki gimdymo, atsisako pašaro. Kūno temperatūra nukrenta 1o C ir sudaro 37o C.

Maitindama šuniukus kalė turi turėti laisvą priėjimą prie geriamo vandens. Laktacijos metu

kalė turi gauti pakankamą kiekį pašaro, kad nepablogėtų jos įmitimas. Šiuo periodu reikia padidinti pašaro normą:

- pirmą savaitę pašaro kiekį reikia padidinti 1,5 karto nuo poreikio ramybės metu.

- antrą savaitę pašaro kiekį reikia padidinti 2 kartus nuo poreikio ramybės metu.

- nuo trečią savaitės iki atjunkymo pašaro norma padidinama tris kartus.

Pašaro poreikis priklauso nuo šuniukų skaičiaus vadoje. Laktacijos piko metu (nuo 3 iki 6

savaitės) kalei papildomai reikia po 220 kcal energijos kiekvienam kilogramui šuniukų masės. Šie poreikiai patenkinami ir tada, kai kalei už kiekvieną šuniuką sušeriama papildomai po 25 proc. Pašaro daugiau. Pavyzdžiui, kalė iki nėštumo pradžios suėsdavo po 300 g pašaro per parą. Jos vadoje yra 8 šuniukai. Tokiu būdu, kalė turi per parą gauti nuo 3 iki 6 laktacijos savaitės apie 990 g pašaro, kurį ji suės laisvai prieidama prie pašaro.

Pagrindinė problema laktacijos metu yra ta, kad nebūtų sumažintas energijos kiekis, kuris

reikalingas pieno sekrecijai. Energijos poreikis priklauso ne tik nuo šuniukų skaičiaus vadoje, bet ir nuo šuns veislės, kūno masės ir temperamento. Mažų veislių šunų kalėms šerti laktacijos metu galima vartoti pramoniniu būdu paruoštus pašarus, kurie skirti kačiukams ir laktuojančioms katėms, nes jų energinė ir maistinė vertė yra didelė.

Maitindama šuniukus, kalė turi gauti specialų pašarą, kuris skiriamas augantiems ir

laktuojantiems gyvūnams. Laktacijos laikotarpiu kalė turi suėsti, suvirškinti ir rezorbuoti labai didelius maisto medžiagų kiekius, kad pieno liauka susintetintų pakankamą kiekį pieno, kuris reikalingas šuniukų sparčiam augimui ir vystimuisi. Dauguma pramoninių pašarų šių reikalavimų neatitinka, dažniausiai būna limituota pašaro energinė vertė. Jeigu maitinimo periodu pablogėja kalės įmitimas, tai reiškia, kad jos raciono sudėtyje nepakanka energijos. Tokiu atveju, pašarą reikia pakeisti kaloringesniu arba, energinei vertei padidinti, reikia papildomai 100 g vartojamo pašaro pridėti po valgomąjį šaukštą riebalų (15 ml). Šis papildas energinę vertę pakelia 30 proc. Didesniais kiekiais riebalų vartoti nerekomenduojama, nes gali sumažėti pašaro suvartojimo kiekis ir organizmas negaus kitų būtinų maisto medžiagų. Kai kurios kalės antrąją-trečiąją laktacijos savaitę tampa apatiškos ir dirglios. Tada joms reikia duoti po 250-500 mg /per dieną askorbininės rūgšties. Jeigu tokių požymių ir nepastebime, profilaktiškai laikas nuo laiko vitamino C papildas laktuojančioms kalėms yra vertingas. Prieš šuniukų atjunkymą ir atjunkymo metu, kalės šėrimas yra ribojamas, kad sumažėtų

pieno sekrecija ir sumažėtų pieno liaukos skausmingumas po atjunkymo. Taip pat galima kalę dienai atskirti nuo šuniukų, neduodant jai pašaro, o nakčiai vėl ją sugrąžinti pas šuniukus ir pašerti. Po šuniukų atjunkymo, palaipsniui, per kelias dienas, sumažinti sušeriamo pašaro kiekį ir kalę šerti pagal šėrimo normą ramybės metu.

Kalių laktacija trunka 4-6 savaites. Kalės išskiria nevienodą pieno kiekį, jo išskiriamas kiekis

skiriasi ir atskirais laktacijos periodais. Iki 20-25 dienos pieno liaukų veikla stiprėja, o po to

palaipsniui mažėja. Pavyzdžiui, laika laktacijos pradžioje išskiria apie 600 g pieno, o dvidešimtąją laktacijos dieną apie 1 l, keturiasdešimtąją laktacijos dieną mažiau 300 g per parą.

Kalės piene yra apie 7 proc. baltymų, 8 proc. riebalų, 4 proc. laktozės. Kalės pieno sudėtis

priklauso nuo šeriamo raciono sudėties. Laktuojančioms kalėms reikia daugiau energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių ir mineralinių medžiagų negu nelaktuojančioms.

Pavyzdžiui, laktuojančiai kalei, kurios kūno masė 15 kg, pirmomis laktacijos savaitėmis

reikia 8600 kJ energijos, 101 g baltymų, 22 g riebalų, 160 g lengvai įsisavinamų angliavandenių (krakmolo, cukraus), 12 g ląstelienos, 6 g kalcio, 5 g fosforo, 2200 TV vitamino A, 160 TV vitamino D, 45 mg vitamino E, o trečiąją-ketvirtąją laktacijos savaitę ši norma 50 proc. padidinama.

Energijos ir maisto medžiagų trūkumas turi neigiamą poveikį pieno sudėčiai, šuniukų

augimui ir išsivystymui. Po gimdymo kalei duoti ėsti nerekomenduojama, turi praeiti apie šešios valandos. Kalei reikia duoti švaraus geriamo vandens. Dvi dienas po gimdymo kalė turi būti šeriama labai saikingai, šerti reikia nedidelėmis porcijomis 5-6 kartus per parą.

Geriausias maistas šiuo metu gali būti buljonas, skysta ryžių sriuba, galima duoti skystos

manų, avižų kruopų sriubos. Pradedant ketvirtąja diena po gimdymo, laktuojančiai kalei sudaromas racionas pagal tokią struktūrą: mėsos (neriebi II kategorijos) – 45 proc., kruopų, duonos – 45 proc., pieno – 5 proc., daržovių – 5 proc. energijos poreikio per parą. Naudinga su racionu duoti kaulų miltų, kreidos, kaulų, šviežių daržovių ir žalumynų, o taip pat žuvų taukų ir vitamininių preparatų.

Laktuojančios kalės šeriamos tris kartus per parą, racionas turi būti skystokos konsistencijos,

tai skatins pieno išsiskyrimą. Maistas neturi būti šaltas ir priešingai – karštas. Maisto optimali

temperatūra – 30-350 C.

Racionas laktuojančiai kalei, kurios masė 15 kg trečiajai-ketvirtajai laktacijos savaitei: mėsos

– 900 g, kruopų – 270 g, duonos – 200 g, pieno – 260 g, daržovių – 300 g, sviesto – 15 g, kaulų miltų – 25 g, valgomosios druskos – 5 g, vitamino A – 2 lašai, vitamino D – 0,5 mg arba vitaminizuotų žuvų taukų – 1 g, tokoferolio acetato – 180 mg per parą.

Pieningumo padidinimui laktuojančioms kalėms vietoj vandens galima duoti nestiprios su

nuosėdomis kavos su pienu ir medumi (vienas arbatinis šaukštelis medaus pusei litro vandens) tris kartus per dieną. Jeigu įtariamas vitamino C trūkumas, laktuojančioms kalėms per parą reikia duoti po vieną tabletę askorbo rūgšties su gliukoze arba uogų sirupo, kuriame gausu askorbo rūgšties. Jeigu pastebimas B grupės vitaminų trūkumas, tai su maistu kas antrą dieną reikia duoti B grupės vitaminų.

Laktuojančių kalių kailis neretai pradeda pleiskanoti, plaukai pasidaro sausi, todėl su pašaru

patariama duoti po šaukštą augalinių aliejų per parą. Apetito sužadinimui laktuojančioms kalėms reikia duoti daržovių tyrelės, daržovių nuovirų, kurie tampa labai geru padažu, suteikiančiu racionui gerų skoninių savybių.

 

 

RUOŠIAMŲ KERGIMUI IR ŠUNINGŲ KALIŲ ŠĖRIMAS

 

Nepilnavertis kalių šėrimas, jas ruošiant kergti, gali padidinti tik gimusių šuniukų

mirtingumą. Neturėtumėme pamiršti, kad nėštumo laikotarpiu ir laktacijos periodu pakinta kalių poreikiai maisto medžiagoms ir jų patenkinimui bus naudojamos organizme sukauptos maisto medžiagų atsargos. Jeigu kalės bus šeriamos nesubalansuotais racionais, tai jos nesugebės organizme sukaupti pakankamo kiekio amino rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir tuo pačiu energijos.

Šeriant nepilnaverčiais pašarais, sumažės apsivaisinimas, blogiau išsivystys embrionai, nepakankamai išsivystys pieno liauka, o laktacijos metu bus mažiau gaminama pieno. Netinkamo šėrimo simptomai bus :

- pablogės kalės įmitimas, nes riebalų atsargos iš organizmo bus eikvojamos, atrofuosis

raumeninis audinys, gali įvykti dehidratacija.

- laktacijos metu gali pasireikšti nekontroliuojamas viduriavimas, nes kalė stengsis

patenkinti organizmo poreikius, suvartos didesnius pašaro kiekius, bet jeigu pašaras

prastas, blogai įsisavinamos maisto medžiagos – viduriavimas neišvengiamas.

- gali pasireikšti neįprastas dėmesys šuniukams, nes jie gali gimti normalūs, o po

kažkiek laiko gali pasireikšti tam tikri simptomai: pastovus inkštimas, blogas

skrandžio užpildymas, augimo intensyvumo sumažėjimas, kūno temperatūros

sumažėjimas. Kartais kalė gali atsisakyti prižiūrėti ir maitinti šuniukus.

- kada pasireiškia laktacijos sutrikimai, bus pastebimas šuniukų augimo sumažėjimas.

Kalėms gali pasireikšti mastitai, kurių metu pakinta pieno rūgštingumas, šuniukai gali

susirgti, gali būti net mirties atvejų.

- kalių ir šuniukų anemijos išsivystymas – pagrindinis neteisingo šėrimo požymis.

- gali pasireikšti, prieš- ar pogimdyminė eklampsija.

Nėštumo ir laktacijos metu iškylančios problemos susijusios su šiomis šėrimo problemomis:

- šėrimas kalei nepakankamai gerai įsisavinamus pašarus, o taip pat nepakankamas

sušeriamo pašaro kiekio padidinimas antrojoje nėštumo pusėje arba laktacijos metu.

- naudojimas nesubalansuotų racionų. Laktacijos metu maisto medžiagų trūkumas ypač

pastebimas.

- naudojimas šio periodo metu tik palaikomąjį šėrimo tipą. Kartais šėrimui vartojami

pašarai, kurie būna skirti suaugusiam šuniui ramybės būklėje.

Kalės, prieš sukergimą, turi būti kliniškai patikrintos ir turi būti įvertinta bendra jos fizinė

būklė. Patikrinama išorinių ir vidinių parazitų atžvilgiu, o jeigu reikia atlikti gydymo kursą. Reikia vakcinuoti kales nuo įvairių susirgimų. Reikia įsitikinti, ar kalės kūno masė atitinka veislės reikalavimus. Pagal būtinumą, šeriant pagerintais pašaras, reikia stengtis pagerinti kalės įmitimą, nes gali gimti nevisiškai išsivystę šuniukai. Kergti kales galima, kada hemoglobino koncentracija bus 10 g/100 ml, baltymų kiekis kraujo plazmoje – 5 g/100 ml. Jeigu šie rodikliai bus blogesni, galime spręsti, kad kalė buvo blogai šeriama arba serganti. Jeigu kalė po nėštumo kažkada sirgo infekcine liga, turi būti atliekami bakteriologiniai tyrimai nustatant bakterinių kultūrų jautrumą skirtingiems antibiotikams.

Kalės nėštumas trunka 62-63 paras (svyravimai nuo 58 iki 65 parų). Vidutiniškai kalė

atsiveda 3-6 šuniukus.

Šuningų kalių visavertis šėrimas nulemia normalų šuniukų išsivystymą. Nepakankamas arba

nesubalansuotas šėrimas vertinant energiją, baltymus, riebalus, vitamininius-mineralinius

komponentus gali sukelti embrionų žuvimą arba blogai išsivysčiusių, negyvybingų šuniukų gimimą.

Specializuoti, pramoniniu būdu pagaminti, pašarai, skiriami šuniukų ir laktuojančių kalių

šėrimui, gali būti sėkmingai vartojami ir nėščių kalių šėrimui. Ypač sėkmingai jie gali būti vartojami paskutinėmis 3-4 nėštumo savaitėmis. Bet nereikia pamiršti, kad pašarai turi būti tik labai geros kokybės. Vartojant visiškai subalansuotus pašarus, nereikia papildomai naudoti priedų (mėsos, pieno, kalcio, fosforo, vitaminų). Papildomi kalcio ir vitamino D priedai gali sukelti embrionų minkštų audinių kalcifikaciją ir įvairių išsigimimų pasireiškimą.

Nėščios kalės su racionu turi gauti pakankamą kiekį tirpių angliavandenių. Vartojant dietas su

mažu angliavandenių kiekiu, ypač tada, kada raciono sudėtyje pagrindą sudaro mėsa, kalės gali paskutinėmis nėštumo stadijomis susirgti hipoglikemija, o dėl to padidėja negyvų šuniukų skaičius vadoje. Dėl nepakankamo šėrimo susilpnėja kalės imuninė sistema ir tai atsiliepia jos palikuonims.

Dauguma kalių ketvirtosios nėštumo savaitės metu ėda mažiau. Pirmosiomis 5-6 nėštumo savaitėmis vaisiaus svoris didėja labai lėtai, todėl šiuo laikotarpiu kalės kūno masė ir pašarų poreikis padidėja labai neženkliai. Vaisiaus svoris smarkiai padidėja per paskutiniąsias 3-4 nėštumo savaites, kalės kūno masė gali padidėti 15-25 proc.

Paskutinių 10 nėštumo dienų metu žymiai padidėja gimdos apimtis ir kalė nepajėgia suėsti

tiek pašaro, kad visiškai patenkintų organizmo poreikius. Šiuo laikotarpiu kalė turi būti šeriama dažniau arba turime šerti taip, kad kalė nuolat prieitų prie pašaro.

Šuningų kalių energijos ir maisto medžiagų poreikis skiriasi nuo ramybės būklėje esančių

kalių. Pavyzdžiui, šuninga kalė, kurios kūno masė 15 kg, turi gauti: energijos – 5600-7300 kJ, baltymų – 81-101 g, riebalų – 20-21 g, krakmolo ir cukraus – 140-167 g, ląstelienos – 12 g, kalcio – 6-8 g, fosforo – 5-7 g, vitamino A – 2200-3000 TV, vitamino D – 160-210 TV, vitamino E – 45-60 mg per parą. Raciono struktūra turi būti: mėsos – 30-40 proc., kruopų – 30-35 proc., pieno – 10-15 proc., daržovių – 5 proc. bendro raciono kaloringumo.

Šuningų kalių racionus galima sudaryti iš šviežios mėsos, įvairių subproduktų, pieno

produktų, įvairių kruopų, gyvulinių taukų, mineralinių priedų ir vitamininių preparatų. Galima duoti kaulų, šviežių kepenų, trintų morkų, žuvų taukų, mielių, kaulų miltų, geležies druskų. Šėrimui galima naudoti konservus.

Gimusių šuniukų apsaugojimui nuo galimo rachito kalėms nuo penktosios šuningumo

savaitės vietoje kaulų miltų ir kitų mineralinių druskų galima naudoti specialų mišinį, kurio sudėtyje yra kalcio glicerofosfato, kalcio laktato, pašarinės kreidos, fitino, aktyvuotos anglies.

Šuninga kalė nuo trečiosios nėštumo savaitės turi būti šeriama ne mažiau kaip tris kartus per

dieną, nuo septintosios nėštumo savaitės – keturis kartus per dieną.

Pagrindinis maistas turi būti mėsos sriuba su kruopomis, pridedant daržovių ir žalumynų, kai

šeriama natūraliais gyvūniniais ir augaliniais produktais. Sriuba šeriama du kartus: ryte ir vakare, kiekvieną kartą pridedant mineralinių ir vitamininių papildų. Trečiam ir ketvirtam šėrimui kalėms duodama pieno su duona arba virtos mėsos. Kas antrą parą galima ir naudinga šerti neriebia žalia mėsa.

Šerti reikia vienu ir tuo pačiu paros metu. Šėrimui negali būti vartojami blogos kokybės

produktai.