Labradoro Retriveriu Veislynas

Seborėja (seborrhoea; lotinų k. sebum – riebalai + graikų k. rhoia – ištekėjimas) – patologinė odos būklė, susidaranti dėl sutrikusio odos ragėjimo, riebalinių liaukų sekrecijos ir normalios odos riebalų sudėties pokyčių. Seborėja skirstoma į riebiąją ir sausąją. Odos epidermis sudarytas iš penkių sluoksnių. Paviršinis (raginis) sluoksnis atlieka viso organizmo apsauginę funkciją, neleidžia jam išdžiūti, trukdo patekti svetimoms medžiagoms, virusams bei mikroorganizmams. Jis sudarytas iš 12–16 eilių negyvų, suplokštėjusių, daug keratino turinčių plokštelių – korneocitų, kuriuos tarpusavyje palaiko tarpląsteliniai lipidai. Korneocitus nuo aplinkos poveikio apsaugo lipidinis barjeras, sudarytas iš riebalų liaukų sekreto ir keratinocitų gaminamų lipidų. Riebalų liaukų gaminamas sekretas suteikia odai elastingumo, prisideda išlaikant drėgmę, dalyvauja odos termoreguliavimo sistemoje, apsaugo nuo bakterijų, grybų, virusų.

Epidermyje nuolat vyksta ląstelių dalijimasis. Atsiradus naujai ląstelei, ji ima migruoti į viršutinį epidermio sluoksnį. Pakeliui ląstelės plonėja, džiūsta, suplokštėja, išnyksta jų branduoliai. Veikiant fermentui cholesterolchimazei, kuris skaido tarpląstelinius lipidus, arčiau išorės esantys negyvi ir visiškai suragėję korneocitai atsidalina individualiai ir pasišalina nuo odos paviršiaus, juos pakeičia naujos ląstelės, atėjusios iš pamatinio sluoksnio. Šis pasikeitimas paprastai trunka 3 savaites. Šiam ciklui sutrikus, ląstelių persikėlimas pagreitėja, užtrunka tik kelias dienas. Tokiu būdu odos paviršiuje susidaro keratinu pripildytų ląstelių sankaupos, vadinamos „pleiskanomis“.

I. „Sausoji seborėja“ pasireiškia tada, kai korneocitai pradeda atsiskirti didesniais nei įprasta kiekiais. Taip atsitinka dėl sustiprėjusios raginio sluoksnio gamybos, lipidinio apsauginio sluoksnio funkcijos sutrikimo, susilpnėjusios riebalų liaukų veiklos.

1. Besaikė raginio sluoksnio gamyba

Daugumoje atvejų „sausoji seborėja“ yra perdėtos raginio sluoksnio gamybos pasekmė dėl įgimto defekto, dėl reakcijos į išorinį ar vidinį sužalojimą, dėl medžiagų apykaitos sutrikimų.

1.1. Įgimta sausoji seborėja yra dažnai pastebima dobermanų, Amerikos kokerspanielių, Anglijos springerspanielių, basetų, Vakarų Kalnų baltųjų terjerų, taksų, labradorų, auksaspalvių retriverių, vokiečių aviganių veislių šunims. Šių gyvūnų epiderminis pasikeitimas yra daug greitesnis negu kitų veislių šunų. Liga prasideda jauname amžiuje (paprastai < 18–24 mėn.) ir progresuoja per šuns gyvenimą. Nesočiųjų riebalų rūgščių, vitamino A (600–800 IU/kg) ar retinoidų (1–2 mg/kg) maisto papildai gali turėti naudingą kosmetinį padarinį šiais atvejais.

Ichtiozė yra įgimta liga, charakterizuojama hiperkeratoze. Retinoidai ir keratolitiniai (sieros-salicilo rūgšties) šampūnai gali sumažinti klinikinių požymių sunkumą, tačiau joks gydymas nėra galimas.

1.2. Reakcija į išorinį sužalojimą. Epidermis sugeba apsisaugoti nuo aplinkos neigiamo poveikio hiperplazija ir pagreitėjusia ląstelių diferenciacija. Ląstelės siekia odos paviršių nespėdamos tinkamai diferencijuotis, todėl pradeda gamintis išsigimęs raginis sluoksnis. Ląstelės gali vis dar turėti savo branduolius (parakeratozė) ir suformuoti perdėtai sustorėjusį raginį sluoksnį (hiperkeratozė). Išoriniams dirgikliams priklauso fizinė trauma ir infekciniai sukėlėjai. Raginio sluoksnio storėjimas yra apsauginė reakcija į mechaninį spaudimą ir dirginimą (pavyzdžiui, laižymą, įsibrėžimą) ar saulės šviesą. Tas pats procesas vyksta prieš bakterijas, Malassezia mieliagrybius, Cheyletiella ar Sarcoptes erkes ir jų dirginančius metabolinius produktus. Greitinant epiderminį pasikeitimą ir paviršinių ląstelių pašalinimą, gyvūno organizmas stengiasi pašalinti šiuos patogeninius atstovus nuo odos paviršiaus.

1.3. Reakcija į vidinį sužalojimą. Sausa seborėja gali pasireikšti ir dėl uždegiminio infiltrato, susidariusio epidermyje.

1.4. Medžiagų apykaitos sutrikimai. Cinko ir amino rūgščių stoka sukelia epidermio hiperproliferaciją, keratinocitų nesubrendimo ir iškrypusio raginio sluoksnio formavimąsi. Pleiskanoja aplink akis, lūpas, pėdų pagalvėles.

2.Lipidinio apsauginio sluoksnio funkcijos sutrikimas ir odos dehidracija

Nesočiųjų riebalų rūgščių stoka. Riebalų rūgštys įeina į tarpląstelinių lipidų ir paviršinio lipidinio sluoksnio sudėtį. Esant šių riebalų rūgščių trūkumui, ląstelės nesulaiko vandens, todėl oda tampa sausa, pleiskanojanti, šiurkšti, niežtinti ir lengvai pažeidžiama.

Vandens apykaitos sutrikimas. Gyvūnams, kurie gyvena labai sausame klimate ar šildomuose arba kondicionuojamuose namuose, gali sustiprėti pleiskanojimas. Tas pats gali įvykti, jei gyvūnas yra per dažnai prausiamas „agresyviais“ šampūnais (pavyzdžiui, sudėtyje turinčiais benzoilperoksido), kurie didina transepiderminį vandens praradimą.

3. Riebalų liaukų funkcijų sutrikimai

Riebalai sudaro svarbią dalį paviršiniame lipidiniame apsauginiame sluoksnyje, savyje turi antibakterinių produktų. Stokojant paviršinių lipidų prasideda epidermio dehidracija bei bakterinė kolonizacija. Yra trys riebalų liaukų pokyčių priežastys:

3.1. Riebalų liaukų uždegimas. Kai kuriais piogranuliomatozinio ar granuliomatozinio uždegimo atvejais riebalų liauka gali visiškai išnykti iš dermos. Sumažėjusi ar visiškai sustojusi riebalų gamyba sukelia nenormalią deskvamaciją, ypatingai plauko folikulo viduje. Terapija yra pagrįsta kasdieniniu kailio purškimu 70% propilenglikoliu, retinoidais.

3.2. Hiperadrenokorticizmas. Esant šiam susirgimui, vyksta riebalų liaukų hipotrofija. Sutrinka riebalų gamyba. Oda tampa labai sausa, epidermis plonėja. Pastebimi kiti hiperadrenokorticizmo simptomai: poliurija, polidipsija, polifagija, kabantis pilvas, dusimas, plona oda, simetrinis plikimas.

II. „Riebioji seborėja“ pasireiškia kai suragėjusios plokštelės „pleiskanos“ nenubyra nuo odos paviršiaus. Šis susirgimas atsiranda dėl riebalų liaukų padidėjimo ar sekrecijos sustiprėjimo, dėl epidermio lipidų metabolinių funkcijų sutrikimo. Riebioji seborėja būna įgimta ir įgyta.

1. Įgimta riebioji seborėja. Pasireiškia dėl lokalizuotos riebalų liaukos hipertrofijos. Šios srities odos paviršius riebus, epidermis sustorėjęs. Kai kuriems terjerų veislės šunims toks idiopatinis susirgimas pasireiškia nugaros srityje.

2. Įgyta riebioji seborėja išsivysto kaip Malassezia infekcijos ar sustiprėjusios androgeninio hormono veiklos pasekmė.

2. 1. Malassezia infekcija. Odos mielinė infekcija dažnai komplikuoja pirmines odos ligas, tokias kaip alergija ar endokrininiai sutrikimai. Pradžioje oda būna paraudusi (uždegimą sukelia dirginantys mielių metabolitiniai produktai, pvz. zimogenas), vėliau oda hiperpigmentuojasi, sustorėja ir pasidengia gelsvomis vaškinėmis pleiskanomis. Ši būklė gali būti lydima stipraus niežulio ir tipiško „sūraus“ kvapo. Gydymui dažniausiai skiriamas ketokonazolis (5–10 mg/kg) ir chlorheksidino šampūnai.

2. 2. Sėklidžių navikai gali iššaukti riebalų liaukų hiperplaziją.